DARBO METODIKA

1. Bet koks vertimas visada yra aiškinimas. Tikinčiajam Biblija yra Paties D-vo apreiškimas ribota žmogaus kalba, todėl originalas visada yra patikimesnis informacijos šaltinis nei paskesnieji vertimai. Semitiška Naujojo Testamento originalo dalis yra prarasta, bet jos fragmentai gali būti atkurti išnagrinėjus kontekstą semitologiniu požiūriu. Todėl tikslus vertimas privalo būti mokslinis, t.y. nešališkas bet kokių vėlesnių interpretacijų atžvilgiu. Jei tikima nesibaigiančiu apreiškimu, tai  vargu ar galioja tekstams, kurie kartą jau apreikšti. Klausimas: ar vėlesnis apreiškimas (ar tai, kas juo laikoma) gali atsirasti senesniame tekste? Mokslas nenagrinėja stebuklų, nors mokslininkas turi teisę jais tikėti arba netikėti. Tikintiesiems skirtą Bibliją turi versti mokslininkas tikintysis, bet ne tikėjimo griovėjas*. Kita vertus, virš žmogaus proto esanti D-viškoji logika vargu ar gali pasirodyti žemiau elementarios žmogiškos logikos. Todėl Biblijos teksto atveju tradicija turi mažesnę reikšmę nei mokslo logika.

Idėjinė bazė

2. Ieškoti D-vo Tiesos yra toks pat D-vo Įsakymas (Mt 6:33), kaip ir neturėti kitų dievų! Šio leidinio akstinas – PASItikėjimas D-vu iki šiol istorijoje labiausiai ateistiniu ir amoraliu laikotarpiu techniškai pažangiausioje pasaulio dalyje. Tai D-vo, kaip anapus laiko ir ervės amžinjame Dabar egzituojančios Neribotos Sąmoningos ir Kūrybingos Jėgos, abraominė žinia žmonijai, kuri nuolat įpareigoja vėl ir vėl pateikti ją vis gryniau ir arčiau ištakų. 

3. D-vas įvedė Europą į evangelinį kontekstą Romos imperijos karo su jos užgrobta, paversta provincija ir sukilusia Judėja metu, kada D-viškoji dorovinė Tiesa suėjo į konfliktą su antropomorfinėmis pagonybės „tiesomis“. Prieštaringa romėniškos plačiąja prasme krikščionybės istorija šiandien pasiekė krizę, reikalaujančią pažvelgti į ištakas nesiliaujančio Apreiškimo požiūriu per nenutrūkstamą D-vo ir Jo tautos sandorų grandinę, kada Naujausios Sandoros suvokimas atsiskleidžia tik per ankstesniąją, priešpastatančią „istorinio Jzaus“ atradėjams jų visų nutylimus tikrojo Mesijo J-šūa Esmės ir misijos išpranašautus požymus. Tokių yra daug, bet pakanka Iz 53 (Atpirkimas), Dan 9:26 (istorinis laikas), Mal 3:3 (D-vo Asmuo). Pats iš savęs vienas tik Naujojo Testamento tekstas yra paraginimas pasauliui įtikėti Gerąja Naujiena, bet nėra įrodymas: įrodymą pateikia abraominių oponentų išlaikomos (paprastai savaip traktuojamos, nors su Dan 9:26 sunku pasiginčyti!) pranašystės. 

Mat Evangelijos yra tą patį skirtingai aprašančių autorių dokumentas, kurio originalūs tekstai ne vien yra prarasti, bet jau vos tik pasklidę anapus Judėjos, karo su sukilusiais žydais metais buvo verčiami į graikų kalbą pritaikant nežydų suvokimui. Nuo pat vertimo pradžios jie buvo stichiškai bei ideologiškai perredaguojami, o po to net ir perkuriami, neretai ir falsifikuojami filosofinių ginčų įkarštyje. Bandymas suderinti Evangelijas paprasta chronologine įvykių tvarka, privertęs bibleistus pagaliau pritaikyti kritinį analizės metodą, atskleidė nemažai sunkiai tarp savęs suderinamų pasakojimo detalių, o tai sudaro rimtą atrankos problemą suvedant įvykius į vieną ištisinį harmonizuotą tekstą – kam teikti pirmenybę,  ką palikti, o ką atidėti? (paprastai ši problema apeinama dėliojant tekstus lygiagrečiais keturiais stulpeliais). 

Kadangi šis leidinys nepretenduoja į jokį evangelinio teksto „atkūrimą“ ir nėra joks Evangelijų paneigimas, bet pateikia neiškreiptas kanonines redakcijas, linkstama į tokius daugelio pripažintos chronologinės tvarkos fragmentus, kurie turi daugiausiai žmonėms pažįstamos informacijos (esama išimčių). 

4. Laikomasi tos nepopuliarios (bet pakankamai argumentuotos) nuomonės, kad Marko Evangelija nėra pirminė tarp sinoptinių. Nagrinėjimas atskleidžia aibę literatūrinių „patikslinimų“ Marko tekste lyginant su Mato tekstu, kuris dėsto tuos pačius epizodus be įtartinų „smulkmenų“ (kaip, pvz.,  Marko pateiktas net šokusių nuo skardžio į vandenį kiaulių skaičius!). Užtat tas pats siužetas, akivaizdžiai patekęs nuo Marko pas Luką, apauga dar naujomis detalėmis, kai tuo tarpu pats Lukas pateikia ir visai abejotinas istorijas – plg. Naino jaunuolio prikėlimą, kuris yra tik pas Luką, nors dėl nepaprastos šio įvykio svarbos negalėjo nebūti plačiai žinomas kitiems evangelistams, bet kuris dar mini ir medinį karstą (gr. σόρος, Liuterio vertimo Sarg), o tai net verčia suabejoti tikrojo Luko autoryste. Suprantama, kad ir tam tikri „patilslinimai“ Marko tekste vargu ar priklauso pačiam pirminiam |Markui, bet greičiau yra daugelio perrašinėtojų – Šventosios Dvasios „bendraautorių“ (juk nebūta nei spaudos, nei „dauginimo aparatų“!) kolektyvinės kūrybos vaisius.
Taigi Mato tekstas čia laikomas akivaizdžiai (atmetant negausias „bendraautorystes“) pirminiu lyginant su kitais, Marko – antriniu, Luko – tretiniu, o Jochanano – į tam sukurtam siužetui įterptais J-šūa pasakymais iš kažkokio ankstesnio vad. Logijų rinkinio. 
Mato Evangelijos pirminio prarasto teksto kalba laikoma hebrajų, Marko Evangelijos pirminio teksto – aramėjų ir lygiagrečiai, bet galbūt jau paredagavus turinį, – graikų, o tai patys pirmieji hebrajiško Mato targumai (žr. šio leidinio pratarmės 14 psl.).

5. Visais atvejais nepraleidžiama progos išsakyti vieną ar kitą samprotavimą komentaro forma. Atmetę komentarus, gautume maždaug pakankamą pirmąjį dvikalbės graikiškos ir lietuviškos harmonizuotos Evangelijos bandymą, kuris galėtų turėti tam tikros kultūrinės vertės.

Vertimo šaltiniai ir pateikimas

6. Dabartiniais tradicijos krizės laikais būtent tekstas išliks tikėjimo ir pasitikėjimo D-vu atramos tašku, todėl itin svarbu analizuoti NT tekstą pirminės semitinės reikšmės požiūriu. Norint prasiskverbti į teksto gilumą reikia ne vien skelbti, kad vertimas esąs pažodinis arba artimiausias pažodiniam, bet pateikti pažodinį ir literatūrinį filologinį (mokslinį) vertimą greta, kad matytųsi teksto pasikeitimas vertimo metu, o jis matysis tik atskleidežiant pažodinio teksto „anatomiją“, t.y. lygiagrečiai atliekant gramatinę analizę. Kitaip tariant, svarbu parodyti Skaitytojui visas kortas, bet ne slėpti jų už profanams neprieinamos uždangos.

Dėl išvardytų priežasčių Naujasis Testamentas verčiamas ne vien tik iš graikų kalbos: ST citatos verčiamos literatūriškai tiesiai iš hebrajiško masoretinio teksto, nes to reikalauja pati tikėjimo logika. Šiais atvejais iš graikų pateikiamas tik pažodinis vertimas, o jo lyginimas su filologiniu literatūriniu įkelia Skaitytoją į masoretinio teksto, Septuagintos  ir trečių variantų atitikimo problematiką. Visa tai nepalydima jokiais sprendimais, nes tikslas yra atskleisti skirtingumus ir pasiūlyti tikinčiojo sąmonei loginiu požiūriu įmanomą variantą. Šiuo keliu einant vertimą palydi nuolatinis dėmesys semitizmams ir semitiniam įvykių fonui nebijant atrasti vienokių ar kitokių vėlesnių antsluoksnių, kurių negalima laikyti autentiška Apreiškimo dalimi. 

7. Naujasis Testamentas verčiamas ne iš modernaus vakarietiško eklektinio Nestle-Aland leidimo Novum Testamentum Graece (NA28), bet iš dar 1904 m. Konstantinopolio Patriarchato parengto. Taip daroma dėl dvejų priežasčių: 
1) Skirtingai nuo elektroninio NA28, graikų elektroninis Ellopos.net neuždeda Pačiam D-vui jokių savų „copyright“’ų ir ragina laisvai naudotis skelbiamu tekstu, 
2) Tai duoda progą ne tik palyginti Vakaruose ir Rytuose priimtas NT redakcijas, bet ir išvengti papildomų išlaidų, nes sumokama vieną kartą tik už Nestle-Aland popierinį leidinį. Palyginant abi (Vakarų ir Rytų) redakcijas stengiamasi fiksuoti visus pastebėtus nesutapimus, išskyrus pačiai graikų kalbai būdingus svyravimus (galinio -ν po balsinės fleksijos fakultatyvinis pasirodymas). 

8. Jei tarp abiejų redakcijų nesutampa tik žodžių tvarka arba pavartota to paties vaiksmažodžio alternatyvinė gramatinė forma (perrašinėtojas nepažeidė teksto esmės), įrėmintoje skirtumų lentelėje stengiamasi išlaikyti tekste pažymėtą pabrėžimą. Jei pavartotas visai kitas žodis, kitokia gramatinė konstrukcija arba jei žodis išleistas (perrašinėtojas sąmoningai „gerino“ tekstą, rašė iš atminties arba iš atpasakojimo), stengtasi nedėti pabrėžimo į skirtumų lentelę.

9. Jei abiejų redakcijų tekstas sutampa, tačiau frazė iškrenta iš loginio dėstymo ir yra akivaizdus „aiškinamasis“ intarpas, bet žodžiai priskirti Pačiam Kristui, toks intarpas paliekamas nenuspalvintas viena iš keturių Mato, Marko, Luko ar Jochanano ištraukoms pasirinktų spalvų, bet rašomas juodu reguliariu šriftu (plg., Lk 7:29–30). 

10. Visais kitais atvejais Kristaus (arba tariamai Jo, įrodymų nėra) kalba rašoma pastambintu („black“) italiku atitinkamai Evangelijai priskirta spalva.

Autentiški tikriniai vardai

11. Semitinis pamatas ir elementari tiesa reikalauja pagarbos jau pradedant nuo Paties Kristaus Vardo.  Skaitytojas neras čia tradicinių tikrinių vardų: helenizacija sukūrė fantastinį senovės Judėjos vaizdą, kur miesteliuose nebuvėliuose gyvena nebuvėliai žydai (kaip „Juozapas“ „Arimatėjoje”). Neras čia Skaitytojas nei Jeruzalės (Jerūšaláimas), nei Jordano (Jardènas).  Laikas atsisveikinti ne vien su niekur niekad neegzistavusia „Arimatėja“, bet ir su Marija, Juozapu, Jonu kt., nes šių žmonių vardai skamba kitaip tikra jų gimtąja kalba (jei ją ir juos gerbiame). Juk kadaise būta ir Mateušo, ir Lukošiaus, su kuriais atsisveikinta. Čia atsisveikinta ir su Morkumi, ir su Pilotu, nes jei Lukošius yra Lukas, kodėl Markas turi būti Morkus? Lietuvių kalbos dėsniai? Gerai, tegu tad lietuviai ir vadinasi Juozapais ir Morkais, bet juk nei Džono Kenedžio nevadiname Jonu, nei Džordžio Vašingtono Jurgiu! Jeigu istorinio romėno (ne lietuvio) Marko Aurelijaus nevadiname Morkumi, kodėl istorinį romėną (ne lietuvį) Pilatą turime vadinti Pilotu? Tradicija? Mateušas, Lukošius ir Elijošius irgi turėjo tradiciją. Jei I a. įvykiai Romos imperijoje iki pat šios dienos yra svarbūs mūsų gyvenimo prasmei, negi galime būti abejingi tikrovei? O jei mums tas pats, buvo Arimatėja, ar nebuvo, šabas ar šabãtas, Marija ar Mirjám, Juozapas ar Josèfas, kokią vertę tada turi mūsų santykis su tiesa, su tuo, kas prasminga ir šventa? Tiesos požiūriu Marija su Arimatėja yra to paties lygmens pasityčiojimas iš Israelio, kaip ir Morkus su Elijošiumi: Matteusz ir Lukasz – lenkams, Morkus – lietuviams, Ave Maria – Franco Šuberto užliūliuliuotai Europai, t.y. Kristaus vardu truputį pakilnintai tai pačiai antikai, abejingai atmetančiai kilninimo šaltinį. Tuo tarpu žydams nuo pat Adriano siūlyta... nustoti buvus žydais, tapti romėnais ir priimti „tikrą tikėjimą“ (pagonišką, katalikišką, liuteronišką ar kaip kitaip), iš esmės paneigiantį žydų tapatybę. Atkurti autentiškus Biblijos vardus yra moralinis šios knygos uždavinys: 17–21 puslapiuose yra pateikta NT tikrinių vardų bei terminų transkripcija pagal šiuo metu Lietuvoje įprastas transkribavimo taisykles.

Šventumo apsaugojimas

12. Apsaugai nuo išniekinimo sakraliniai vardai rašomi nepilna forma, atsižvelgiant tiek į išmintingą žydų tradiciją, tiek į seniausią krikščionišką praktiką (žr. Knygos pratarmės 22 psl.).

Gramatinis tikslumas ir gramatinė analizė, gramatinės santrumpos

13. Suliteratūrintas vertimas remiasi teksto analize (kairioji atverstos knygos pusė) bei laužtiniuose skliausteliuose rašomu pažodiniu vertimu (dešinioji pusė po graikišku ir suliteratūrintu lietuvišku stulpeliais). Pažodinis vertimas nėra paraidinis, bet yra sugramatintas, nors ir ne literatūrinis (tarkim, ne „į tam laikui“, bet „tame laike“, skirtingai nuo literatūrinio „tuo laiku“). Suliteratūrintas vertimas („tuo laiku“) yra filologinis, reikalingas teksto originalo analizei. Jo paskirtis – autentiškai atitikti originalą vartojant kuo įmanoma artimesnius žodžius ir gramatines priemones (pvz., „Būk apvalytas!“ Mk 1:41, veiksmažodžio „apvalyti“ gr. AoImPa2S), bet ne vesti tyrinėtojo į kitos kalbos atmosferą su jai būdingais įprastesniais ar gražesniais pasakymais, kaip yra grožinio vertimo atveju (pvz., „Būk švarus!“ Mk 1:41, Č. Kavaliauskas). Filologiniam vertimui tai netinka, nors iš pagarbos Evangelijai čia dažnai griebiamasi sinonimų, kurių gausa graikų originalas anaiptol nepasižymi: tas pats žodis kai kada pasitaiko kelis kartus ne tik puslapyje, bet net ir sakinyje.

14. Gramatinės santrumpos vartojamos tokios, kokios susiformavo lingvistiškai tyrinėjant semitų, baltų ir kitas kalbas. Į griozdiškas (daugiareikšmes priklausomai nuo išdėstymo sintaksės) Strongo santrumpas neatsižvelgiama.

15. Atliekant analizę,  leksinė reikšmė (žodyninis vertimas) rašoma reguliariu šriftu, o gramatinė (santrumpos) – italiku. Atverstos knygos kairėje pusėje pakartojamo teksto eilutėje bei po ja esančioje gramatinėje eilutėje morfemos atskiriamos brūkšneliais (-), kur tai įmanoma ar reikalinga (paradigminės galūnės neatskiriamos). Elizijos atveju vietoj brūkšnelio vartojamas pliusas (+, pvz., ’ήκου- aiškinama Pi+girdėti-, kur Pi reiškia „istorinio laiko“ augmentą ’ε- t.y. ’ε+’άκου-). Asigmatinio aoristo ar imperfekto atvejais vietoj Pi (praeteritum) rašoma tiesiog Ao (aoristas) ar Ip (imperfektas), nors neretai aiškumas reikalauja palikti Pi, o Ao arba Ip rašyti gramatinėje formulėje po leksinės reikšmės (žodyninio vertimo). Perfekto atveju, kada teksto eilutėje (viršutinėje) brūkšneliu išskiriami arba pakartotas inicialinis formos dėmuo, arba augmentas, po jais gramatinėje eilutėje (apatinėje) nurodoma Pf (perfektas) arba Pq (pliuskvamperfektas) su atitinkamais atskyrimo brūkšneliais. 

16. Daugelyje paralelinio vertimo leidinių gramatinė žodžio charakteristika nurodoma prie kiekvieno žodžio. Pasirinktas leidinio formatas šito neleidžia net ir protingumo ribose sumažintu šriftu.  Todėl dėl vietos stokos ne visos gramatinės formos yra pažymėtos: 
1) labai taupi santrumpa Noa (nominativus-accusativus neutrii, bevardės giminės vienoda vardininko ir galininko forma) savaime žymi bevardę giminę, bet esant pakankamai vietos, Ne (neutrum) gali būti nurodoma; 
2) jei nuosaka nenurodyta, tai indikatyvas (Id), kaip numatytoji nuosaka; 
3) At (activum, veikiamoji rūšis) nurodoma esant pakankamai vietos, tačiau medialinė (Md) ir pasyvinė (Pa) rūšys nurodomos visada; 
4) gali būti nežymima gretimose eilutėse esanti arba labai dažnai pasikartojanti ir savaime suprantama forma (tada verčiamas žodis pateikiamas ne žodynine, bet kontekstine gramatine forma); 
5) daugeliu atvejų kalbos dalys aiškios iš vertimo; 
6) artikelio gramatinė forma aiški iš juo apibrėžiamo žodžio, todėl nurodoma pradiniuose teksto vertimo puslapiuose, o toliau tik ten, kur riba tarp artikelio ir rodomojo įvardžio neaiški, arba kur greta sueina skirtingus žodžius apibrėžiantieji artikeliai; 
7) kartais gali būti pažymėta vien tik apibrėžiančiojo arba tik apibrėžiamojo žodžio forma. Todėl gramatinė analizė nėra pilna, bet tik orientacinė, padedanti Skaitytojui suvokti graikiško teksto struktūrą.

17. Jei priešdėlinė forma yra įprasta, o nepriešdėlinė nepasitaiko, nėra būtina visada išskirti priešdėlį: ’απολήται (nebūtina visur ’απ-ολήται).

Leksinė analizė, morfologinės ir sintaksinės reikšmės atskyrimas 

18. Atskirta nuo pažodinio vertimo analizė yra konkrečiam atvejui pritaikyta gramatika ir žodynas, kuris pagal sutarimą pateikiamas taip, kad Skaitytojas lengviau atpažintų tos pačios šaknies žodžius. Todėl stengiamasi, kad analizuojant tekstą gramatiškai, visur tas pats graikų žodis būtų pateiktas tik su kuria nors viena sąlygine reikšme. Paprastai tai yra pirmą kartą pasitaikiusi (nesvarbu, „pagrindinė“, ar ne) arba bendriausia reikšmė (išimtis: žodis αυτός, verčiamas arba jis, arba pats, save, ’`η verčiama ar ir nei ). Toks žodžio verimas gramatinėje analizėje yra tarytum žodžio simbolis, padedantis per kompiuterinę paiešką labai greit surasti visus tos pačios šaknies žodžius.
Priešdėlinėje veiksmažodio formoje visada nurodoma tik šaknies reikšmė, o tai padeda suvokti ir atpažinti pasikartojančių veiksmažodžio priešdėlių (preverbų) reikšmes. 
Tiek žodžių, tiek preverbų reikšmių įvairovę Skaitytojas atranda konkrečiose pažodinio vertimo vietose. Taigi gramatinė analizė yra pažodinio vertimo pamatas, o pažodinis vertimas yra filologinio vertimo pamatas.

19. Redaktorius nėra klasikinių kalbų specialistas ir laiko save laisvu nuo tradicinio reikšmės ir formos suplakimo: negalima žymėti Pa ten, kur sintaksiškai nėra jokios pasyvinės subjekto ir objekto konversijos, bet konstrukcija akivaizdžiai aktyvinė arba medialinė (subjektinis ar objektinis refleksyvas). Todėl deponentinių veiksmažodžių atveju „pasyvo“ forma žymima kabutėsė „Pa“. Kadangi aiškinamos būtent reikšmės, MdPa (mediopasyvas) rašoma tik jei konkrečiu atveju galimos abi reikšmės, o jei, pvz., nedeponentinio veiksmažodžio aoristo Ao forma, dažniausiai Ft („būsimojo laiko“) ar Cn (konjunktyvo), turi pasyvo markerį θ, bet reikšmė sangrąžinė (μνησθη̣̃ς), rašoma Md, arba kabutėse „Pa“ (’ανεκλίθη) kaip deponentinių veiksmažodžių atveju. „Pa“ rašoma ir θ-markiruotų tranzityvumo > rūšies atžvilgiu labilių veiksmažodžių atveju, būtent ’εγείρω = lie. kélti [šio veiksmažodžio vertimas pažymimas sangrąža skliausteliuose: „kelti(s)“].
Sintaksinių kategorijų painiojimas su morfologinėmis galbūt ne vien ikimokslinės epochos palikimas, bet ir susijęs su istorijos tyrinėjimų stoka. Formantai, besąlygiškai priskiriami vienai ar kitai rūšiai, ar tik nebus turėję daugiareikšmių funkcijų, o jų raida ar tik nėra susijusi su ilga gausių dialektų raida ir sąveikomis? Paini graikų veiksmažodžio formų istorija apsunkino jų apibrėžimą, atsirado sintaksiniu požiūriu anekdotiškų definicijų – plg. „aktyvus su medialine reikšme“ (dramblys žirafos reikšme), pvz., Pf  ’απόλωλα (tokiais atvejais šiame leidinyje net žymima „At“). Arba plg. to paties veiksmažodžio „laikų“ šokinėjimą iš vienos rūšies į kitą: Ps πίπτω ‘krintu’ traktuojama kaip aktyvi rūšis, bet Ft πεσου̃μαι kažkodėl jau medialinė ‘krisiuosi’ (krinta normaliai, nukrito – irgi, bet ateityje jokiu būdu ne nukris, bet tik krisis!). Būtent taip reikalaujama ir apibrėžti, plg. Lk 15:32 ’απολωλὼς καὶ ευ̉ρέθη ‘buvo žuvęs ir atsirado’ pasirodo esą PcPfAt, t.y. ‘pražudęs (? „At“) ir atsirado’! Tokie dalykai ne tik trukdo, bet ir siutina.
Knygoje pateikta analizė skiriama ne graikų kalbos kurso lankytojams, bet eiliniam žmogui, kuris susigaudo sintaksės konstrukcijose ir neprivalo kartoti absurdų.

______________

* Tai priežastis, kodėl šio leidinio rengėjas ir redaktorius nemini ir necituoja šiandien pagal socialinį užsakymą išgarsėjusių ateistų, „demaskuojančių“ „istorinio J-zaus“ „padarymą D-vu“ bei „Evangelijos sufabrikavimą“. Skaitytojas be vargo ir pats ras visus tuos autorius per interneto paiešką. Iš jų agresyviausias Bartas Ehrmanas susikūrė populiarumą rutuliodamas Walterio Bauerio idėją dėl daugelio pirminių „krikščionybių“. Esminė klaida – kad skirtingų teologinių „krikščionybių“ gausa nuo I a. iki Konstantino ir toliau atsirado ne žydų, bet jau graikų dirvoje norint apibrėžti Neapibgrėžiamąjį Begalinį (Nebaigtinį) D-vą pagoniui įprastomis loginėmis sąvokomis, tinkamomis pagoniškoms dievybėms, t.y. konkrečioms baigtinėms būtybėms. D-vas nėra „būtybė“, tyrinėtinas objektas, bet yra visa ko Subjektas, nemateriali anapus laiko ir erdvės esanti Sąmoninga Neribota Jėga ir Valia, be Kurios negalėjo rastis jokių „dėsnių“ ar egzistencijos. Žiūrint „iš apačios“ įmanoma tik konstatuoti, jog D-vas ne tai kad gali „sabeliškai“ „pasireikšti“ „pavidalais“, bet galimas dalykas, visada kuria Pats Save ir realiai bet kokią akimirką gali būti Tik Vienas realiai esantis konkretus „Asmuo“, Tik Trys Trivienybėje realiai esantys konkretūs Asmenys, Tik milijardas Milijardavienybėje realiai esančių konkrečių Asmenų, Begalybė Vienybėje realiai esančių konkrečių Asmenų, nesusimaišančių ir tapačių: akimirką – Vienas, akimirką – Milijardas, kaip elektronas vienu metu gali būti ir elementari dalelė, ir laukas. Tai Tas, su Kuriuo Avrahamas kalbasi prie Mamrės – su Vienu ir Trimis vienu metu. Tai Ugnies stulpas, vedantis žydus iš Egipto, Kuris tuo pačiu metu yra ir D-vas, ir Angelas (Asmuo). D-vas gali akimirksniu „žengti“ per visą sukurtąją Visatą (visatas), todėl YRA visur. Todėl Jis lygiai taip pat gali „pasivaikščioti“ elektrono paviršiumi. Jis neabejingas Savo kūriniui, Jis žino ir atsiliepia į kiekvieno žmogaus mintį ir į kiekvieną skruzdėlės judesį. Perfrazavęs tai mitologine nikėjiška kalba, sakytum: tarsi spinduliai iš šviesos–Sąmonės šaltinio sklindančios idėjos–Individai.
Kurdamas ne-Save, Jis kuria „ne iš Savęs“, nes bent mums matomas Jo sukurtasis pasaulis yra laike ir erdvėje, o Jis yra anapus laiko ir erdvės. Todėl mes nesame jokios „Jo dalys“ – panteistinės emanacijos paneigtų Jo Galybę. Jis Vienintelis YRA, visa kita arba gryna galimybė pagal Jo Valią („ateitis“), arba su kiekviena akimirka tai, kas jau yra buvę („praeitis“). Tik Jis Vienas yra Amžinasis Dabar. Perkelti Savo Kūrinį į Amžinąjį Dabar ir yra Jo Meilė ir Kūrybos esmė, Išganymas.
Anapus erdvės ir laiko esantis jų Kūrėjas pažinus kūrinijai ne daugiau nei Pats Save jai atskleidžia, o jei Jis yra Vienas Vienasmenis/Triasmenis/Begalybeasmenis Pats Save Kuriantysis anapus laiko ir erdvės Amžinajame Dabar, Jis tuo pačiu yra Visada Tas Pats ir Nekintamas. Nebandykime čia savo „logikos“! Bet kuri žmogaus „logika“, „aiškinanti“ D-vą, tarsi baigtinę Būtybę su kažkokia „substancija“, yra absurdas, o bandymai sukurti privalomą „mokslą“ apie Jo „substanciją“ ir „prigimtį“, kaip darė konstantininiai graikai (be abejo, supratę tą „Būtybę“ dar ir laike, nors čia ir patys žydai vargu ar įstengę kitaip) – šventvagiškas absurdas. 
Elo-īm
‘D-vas’ daugiskaitoje – anaiptol ne „daugdievystės liekana“, kaip jau madinga teigti tarp modernių teologų. Jo viršloginė „aritmetika“ žydams niekad neužkliuvo ir niekad neskatino jų bukai „nagrinėti Prigimtį ir skaičiuoti Asmenis“. Skaičiuoti galima tik tai, kas yra ribota. Žydui krikščioniui per akis užteko pranašystės apie kenčiantį už tautą Mesiją (Iz 53) ir Danielio išpranašautos nukryžiavimo datos (Dan 9:26–27) tam, kad priimtų atėjusį Atpirkėją ir Jo Išganymą. D-vą reikia šlovinti, vykdyti Jo Valią, jungtis Mesijo Paaukotame Kūne, bet ne kurti privalomą „vienintelį teisingą“ tikėjimą filosofiniais dogmatais. 
Tai kas tuomet yra garsusis Bartas Ehrmanas su savo demaskuojančiomis knygomis? – Jis tikrai taikliai demaskuoja... apgailėtinus pirmojo tūkstantmečio pradžios graikiškus klystkelius.

← atgal