pratarm

DARBO METODIKA

1. Bet koks vertimas visada yra aiškinimas. Tikinčiajam Biblija yra Paties D-vo apreiškimas ribota žmogaus kalba, todėl originalas visada yra patikimesnis informacijos šaltinis nei paskesnieji vertimai. Semitiška Naujojo Testamento originalo dalis yra prarasta, bet jos fragmentai gali būti atkurti išnagrinėjus kontekstą semitologiniu požiūriu. Todėl tikslus vertimas privalo būti mokslinis, t.y. nešališkas bet kokių vėlesnių interpretacijų atžvilgiu. Jei tikima nesibaigiančiu apreiškimu, tai vargu ar galioja tekstams, kurie kartą jau apreikšti. Klausimas: ar vėlesnis apreiškimas (ar tai, kas juo laikoma) gali atsirasti senesniame tekste? Mokslas nenagrinėja stebuklų, nors mokslininkas turi teisę jais tikėti arba netikėti. Tikintiesiems skirtą Bibliją turi versti mokslininkas tikintysis, bet ne tikėjimo griovėjas. Kita vertus, virš žmogaus proto esanti D-viškoji logika vargu ar gali pasirodyti žemiau elementarios žmogiškos logikos. Todėl Biblijos teksto atveju tradicija turi mažesnę reikšmę nei mokslo logika.

Idėjinė bazė ir metodas

2. Ieškoti D-vo Tiesos yra toks pat D-vo Įsakymas (Mt 6:33), kaip ir neturėti kitų dievų! Šio leidinio akstinas – PASItikėjimas D-vu iki šiol istorijoje labiausiai ateistiniu ir amoraliu laikotarpiu techniškai pažangiausioje pasaulio dalyje. Tai D-vo, kaip anapus laiko ir ervės amžinjame Dabar egzituojančios Neribotos Sąmoningos ir Kūrybingos Jėgos, abraominė žinia žmonijai, kuri nuolat įpareigoja vėl ir vėl pateikti ją vis gryniau ir arčiau ištakų.

Nagrinėjant evangelinį tekstą šis darbas atskleidžia ne „daug“ „pirminių krikščionybių“, kaip teigia madingi tikėjimo griovėjai, bet „dvi krikščionybes“: autentišką judėjišką ir vėlesnę graikišką, kuri ir pagamino „kelių krikščionybių“ filosofinę kovą. Prie šios išvados prieita radus Evangelijose du ryškius vienas su kitu nesuderinamus sluoksnius: apaštalinio laikotarpio žydišką ir vėlesnį antisemitišką.

Šventyklos laikotarpio krikščionybę rodo tiek pirminis judėjiškas sluoksnis, kurį sudaro neprieštaringi nuoseklūs J-šūa pasakymai (altruistinis D-viškos Tiesos iškėlimas virš bet kokios asmeninės naudos, o Savęs – kaip aukščiausios visas altruizmo pastangas pagrindžiančios D-viškos Aukos, kraštutinis komunizmas, raginantis atsisakyti nuo bet kokios asmeninės nuosavybės), tiek objektyvus (anaiptol ne vien tik vėlesnės citatos istorinėse Evangelijose) pagrindimas gausiomis pranašystėmis pačiame žydų TaNaCHe, kurių yra daug, bet pakanka Iz 53 (Atpirkimas), Dan 9:26 (istorinis laikas), Mal 3:3 (D-vo Asmuo) Išm 2:11–20 („Nuženk nuo kryžiaus!“) – juos visus dirbtinai suvesti į vieną naują religiją būtų galėjęs nebent modernus kompiuterizuotas mokslinis institutas, bet ne Galilėjos žvejai ir juo labiau – hebrajiškų Raštų dar ne itin išmaniusieji pirmieji graikai prozelitai, kada ir iki Kumrano radinių buvo likę beveik 2000 metų!

Į graikų „krikščionybes“ rodo svetima istorinių evangelinių įvykių interpretacija, atsiradusi dar tarp pirmųjų prozelitų nežydų, kurių daugumą sudarė gausūs Viduržemio jūros regiono graikų kolonistai, Romos–Judėjos kare atsidūrę Romos pusėję (ypač po Kvieto–Kitoso karo, kada itin nukentėjo nuo žydų keršto už Šventyklos sugriovimą ir net bijojo būti siejami su žydais dėl tikėjimo kilmės bei šabatų). Todėl pirmutinis graikiško sluoksnio požymis yra ryškus antisemitizmas, pasiekęs viršūnę Jono Evangelijoje (joje Kristaus sekėjų ir žydų apibūdinimai pasižymi tikybos tapatinimu su etnika).

Antisemitizmo buvimas–nebuvimas ir yra pamatinis kriterijus išskiriant autentišką ir graikišką sluoksnius Evangelijose. Kadangi graikiškas sluoksnis daug vėlesnis, visi jam priklausantys tekstai yra falsifikatai, pritaikyti ankstesniam laikui, o tai lemia ir dažnus nesunkiai matomus anachronizmus. Be ryškios neapykantos žydams, vėlesniam sluoksniui būdinga ne altruistiškai komunistinė J-šūa moralė, bet prakticistinė graikų vergvaldinė.

Abudu sluoksniai atspindi ir iš esmės skirtingas religijas. Jei žydiškas išlieka judaizmo rėmuose, kaip vienas iš natūralių Šventyklos religijos tęsinių, graikiškas nėra joks apaštalinės religijos paveldas, nes kurtas graikų prozelitų savo pagoniškų tradicijų ir filosofijos pagrindu.

3. D-vas įvedė Europą į evangelinį kontekstą Romos imperijos karo su jos užgrobta, paversta provincija ir sukilusia Judėja metu, kada D-viškoji dorovinė Tiesa suėjo į konfliktą su antropomorfinėmis pagonybės „tiesomis“. Prieštaringa romėniškos plačiąja prasme krikščionybės istorija šiandien pasiekė krizę, reikalaujančią pažvelgti į ištakas nesiliaujančio Apreiškimo požiūriu per nenutrūkstamą D-vo ir Jo tautos sandorų grandinę nuo Avrahamo iki J-šūa.

Mat Evangelijos yra tą patį skirtingai aprašančių autorių dokumentas, kurio pagrindas – paaiškinimais apaugę pirminiai J-šūa pasakymai (Logijos), o susiformavimas istoriniu pavidalu vyko platinimo metu, graikams perrašinėjant ir „kūrybiškai“ komentuojant tolydžio augantį ir prieštaringai kombinuojamą tekstą maždaug iki Romos-Judėjos karų pabaigos tarp 135 ir 140 m.

Bandymas suderinti Evangelijas paprasta chronologine įvykių tvarka, privertęs bibleistus pagaliau pritaikyti kritinį analizės metodą, atskleidė nemažai sunkiai tarp savęs suderinamų pasakojimo detalių, o tai sudaro rimtą atrankos problemą suvedant įvykius į vieną ištisinį harmonizuotą tekstą – kam teikti pirmenybę, ką palikti, o ką atidėti? (paprastai ši problema apeinama dėliojant tekstus lygiagrečiais keturiais stulpeliais).

Kadangi šis leidinys nepretenduoja į jokį pirminio teksto „atkūrimą“ ir nėra joks Evangelijų paneigimas, bet pateikia neiškreiptas kanonines redakcijas, linkstama į tokius daugelio pripažintos chronologinės tvarkos fragmentus, kurie turi daugiausiai žmonėms pažįstamos informacijos (esama išimčių). Teksto analizės rezultatai iškelti į komentarus.

4. Laikomasi tos nepopuliarios (bet pakankamai argumentuotos) nuomonės, kad Marko Evangelija nėra pirminė tarp sinoptinių. Nagrinėjimas atskleidžia aibę literatūrinių „patikslinimų“ Marko tekste lyginant su Mato tekstu, kuris dėsto tuos pačius epizodus be įtartinų „smulkmenų“ (kaip, pvz., Marko pateiktas net šokusių nuo skardžio į vandenį kiaulių skaičius!). Užtat tas pats siužetas, akivaizdžiai patekęs nuo Marko pas Luką, apauga dar naujomis detalėmis, kai tuo tarpu pats Lukas pateikia ir visai abejotinas istorijas – plg. Naino jaunuolio prikėlimą, kuris yra tik pas Luką, nors dėl nepaprastos šio įvykio svarbos negalėjo nebūti plačiai žinomas kitiems evangelistams, bet kuris dar mini ir medinį karstą (gr. vertimo Sarg), o tai net verčia suabejoti tikrojo Luko autoryste. Suprantama, kad ir tam tikri „patilslinimai“ Marko tekste vargu ar priklauso pačiam pirminiam |Markui, bet greičiau yra daugelio perrašinėtojų – Šventosios Dvasios „bendraautorių“ (juk nebūta nei spaudos, nei „dauginimo aparatų“!) kolektyvinės kūrybos vaisius.
Taigi Mato tekstas čia laikomas akivaizdžiai (atmetant negausias „bendraautorystes“) tretiniu, o Jochanano – į tam sukurtam siužetui įterptais J-šūa pasakymais iš kažkokio ankstesnio Logijų rinkinio.
Mato Evangelijos pirminio prarasto teksto kalba laikoma hebrajų, Marko Evangelijos pirminio teksto – aramėjų ir lygiagrečiai, bet galbūt jau paredagavus turinį, – graikų, o tai patys pirmieji hebrajiško Mato targumai. σόρος, Liuterio pirminiu lyginant su kitais, Marko – antriniu, Luko –

5. Visais atvejais nepraleidžiama progos išsakyti vieną ar kitą samprotavimą komentaro forma. Atmetę komentarus, gautume maždaug pakankamą pirmąjį dvikalbės graikiškos ir lietuviškos harmonizuotos Evangelijos bandymą, kuris galėtų turėti tam tikros kultūrinės vertės.

Vertimo šaltiniai ir pateikimas

6. Dabartiniais tradicijos krizės laikais būtent tekstas išliks tikėjimo ir pasitikėjimo D-vu atramos tašku, todėl itin svarbu analizuoti NT tekstą pirminės semitinės reikšmės požiūriu. Norint prasiskverbti į teksto gilumą reikia ne vien skelbti, kad vertimas esąs pažodinis arba artimiausias pažodiniam, bet pateikti pažodinį ir literatūrinį filologinį (mokslinį) vertimą greta, kad matytųsi teksto pasikeitimas vertimo metu, o jis matysis tik atskleidežiant pažodinio teksto „anatomiją“, t.y. lygiagrečiai atliekant gramatinę analizę. Kitaip tariant, svarbu parodyti Skaitytojui visas kortas, bet ne slėpti jų už profanams neprieinamos uždangos.

Dėl išvardytų priežasčių Naujasis Testamentas verčiamas ne vien tik iš graikų kalbos: ST citatos verčiamos literatūriškai tiesiai iš hebrajiško masoretinio teksto, nes to reikalauja pati tikėjimo logika. Šiais atvejais iš graikų pateikiamas tik pažodinis vertimas, o jo lyginimas su filologiniu literatūriniu įkelia Skaitytoją į masoretinio teksto, Septuagintos ir trečių variantų atitikimo problematiką. Visa tai nepalydima jokiais sprendimais, nes tikslas yra atskleisti skirtingumus ir pasiūlyti tikinčiojo sąmonei loginiu požiūriu įmanomą variantą. Šiuo keliu einant vertimą palydi nuolatinis dėmesys semitizmams ir semitiniam įvykių fonui nebijant atrasti vienokių ar kitokių vėlesnių antsluoksnių, kurių negalima laikyti autentiška Apreiškimo dalimi.

7. Naujasis Testamentas verčiamas ne iš modernaus vakarietiško eklektinio Nestle-Aland leidimo Novum Testamentum Graece (NA28), bet iš dar 1904 m. Konstantinopolio Patriarchato parengto. Taip daroma dėl dvejų priežasčių:
1) Skirtingai nuo elektroninio NA28, graikų elektroninis Ellopos.net neuždeda Pačiam D-vui jokių savų „copyright“’ų ir ragina laisvai naudotis skelbiamu tekstu,
2) Tai duoda progą ne tik palyginti Vakaruose ir Rytuose priimtas NT redakcijas, bet ir išvengti papildomų išlaidų, nes sumokama vieną kartą tik už Nestle-Aland popierinį leidinį. Palyginant abi (Vakarų ir Rytų) redakcijas stengiamasi fiksuoti visus pastebėtus nesutapimus, išskyrus pačiai graikų kalbai būdingus svyravimus (galinio -ν po balsinės fleksijos fakultatyvinis pasirodymas).

8. Jei tarp abiejų redakcijų nesutampa tik žodžių tvarka arba pavartota to paties vaiksmažodžio alternatyvinė gramatinė forma (perrašinėtojas nepažeidė teksto esmės), skirtumų lentelėje stengiamasi išlaikyti tekste pažymėtą pabrėžimą. Jei pavartotas visai kitas žodis, kitokia gramatinė konstrukcija arba jei žodis išleistas (perrašinėtojas sąmoningai „gerino“ tekstą, rašė iš atminties arba iš atpasakojimo), stengtasi nedėti pabrėžimo į skirtumų lentelę.

9. Jei abiejų redakcijų tekstas sutampa, tačiau frazė iškrenta iš loginio dėstymo ir yra akivaizdus „aiškinamasis“ intarpas, bet žodžiai priskirti Pačiam Kristui, toks intarpas paliekamas nenuspalvintas viena iš keturių Mato, Marko, Luko ar Jochanano ištraukoms pasirinktų spalvų, bet rašomas juodu reguliariu šriftu (plg., Lk 7:29–30).

10. Visais kitais atvejais Kristaus (arba tariamai Jo, įrodymų nėra) kalba rašoma pastambintu („bold“) šriftu atitinkamai Evangelijai priskirta spalva.

Autentiški tikriniai vardai

11. Semitinis pamatas ir elementari tiesa reikalauja pagarbos jau pradedant nuo Paties Kristaus Vardo. Skaitytojas neras čia tradicinių tikrinių vardų: helenizacija sukūrė fantastinį senovės Judėjos vaizdą, kur miesteliuose nebuvėliuose gyvena nebuvėliai žydai (kaip „Juozapas“ „Arimatėjoje”). Neras čia Skaitytojas nei Jeruzalės (Jerūšaláimas), nei Jordano (Jardènas). Laikas atsisveikinti ne vien su niekur niekad neegzistavusia „Arimatėja“, bet ir su Marija, Juozapu, Jonu kt., nes šių žmonių vardai skamba kitaip tikra jų gimtąja kalba (jei ją ir juos gerbiame). Juk kadaise būta ir Mateušo, ir Lukošiaus, su kuriais atsisveikinta. Čia atsisveikinta ir su Morkumi, ir su Pilotu, nes jei Lukošius yra Lukas, kodėl Markas turi būti Morkus? Lietuvių kalbos dėsniai? Gerai, tegu tad lietuviai ir vadinasi Juozapais ir Morkais, bet juk nei Džono Kenedžio nevadiname Jonu, nei Džordžio Vašingtono Jurgiu! Jeigu istorinio romėno (ne lietuvio) Marko Aurelijaus nevadiname Morkumi, kodėl istorinį romėną (ne lietuvį) Pilatą turime vadinti Pilotu? Tradicija? Mateušas, Lukošius ir Elijošius irgi turėjo tradiciją. Jei I a. įvykiai Romos imperijoje iki pat šios dienos yra svarbūs mūsų gyvenimo prasmei, negi galime būti abejingi tikrovei? O jei mums tas pats, buvo Arimatėja, ar nebuvo, šabas ar šabãtas, Marija ar Mirjám, Juozapas ar Josèfas, kokią vertę tada turi mūsų santykis su tiesa, su tuo, kas prasminga ir šventa? Tiesos požiūriu Marija su Arimatėja yra to paties lygmens pasityčiojimas iš Israelio, kaip ir Morkus su Elijošiumi: Matteusz ir Lukasz – lenkams, Morkus – lietuviams, Ave Maria – Franco Šuberto užliūliuliuotai Europai, t.y. Kristaus vardu truputį pakilnintai tai pačiai antikai, abejingai atmetančiai kilninimo šaltinį. Tuo tarpu žydams nuo pat Adriano siūlyta... nustoti buvus žydais, tapti romėnais ir priimti „tikrą tikėjimą“ (pagonišką, katalikišką, liuteronišką ar kaip kitaip), iš esmės paneigiantį žydų tapatybę. Atkurti autentiškus Biblijos vardus yra moralinis šios knygos uždavinys: 17–21 puslapiuose yra pateikta NT tikrinių vardų bei terminų transkripcija pagal šiuo metu Lietuvoje įprastas transkribavimo taisykles.

Šventumo apsaugojimas

12. Apsaugai nuo išniekinimo sakraliniai vardai rašomi nepilna forma, atsižvelgiant tiek į išmintingą žydų tradiciją, tiek į seniausią krikščionišką praktiką (žr. Knygos pratarmės 22 psl.).

Gramatinis tikslumas ir gramatinė analizė, gramatinės santrumpos

13. Suliteratūrintas vertimas remiasi teksto analize (kairioji atverstos knygos pusė) bei laužtiniuose skliausteliuose rašomu pažodiniu vertimu (dešinioji pusė po graikišku ir suliteratūrintu lietuvišku stulpeliais). Pažodinis vertimas nėra paraidinis, bet yra sugramatintas, nors ir ne literatūrinis (tarkim, ne „į tam laikui“, bet „tame laike“, skirtingai nuo literatūrinio „tuo laiku“). Suliteratūrintas vertimas („tuo laiku“) yra filologinis, reikalingas teksto originalo analizei. Jo paskirtis – autentiškai atitikti originalą vartojant kuo įmanoma artimesnius žodžius ir gramatines priemones (pvz., „Būk apvalytas!“ Mk 1:41, veiksmažodžio „apvalyti“ gr. AoImPa2S), bet ne vesti tyrinėtojo į kitos kalbos atmosferą su jai būdingais įprastesniais ar gražesniais pasakymais, kaip yra grožinio vertimo atveju (pvz., „Būk švarus!“ Mk 1:41, Č. Kavaliauskas). Filologiniam vertimui tai netinka, nors iš pagarbos Evangelijai čia dažnai griebiamasi sinonimų, kurių gausa graikų originalas anaiptol nepasižymi: tas pats žodis kai kada pasitaiko kelis kartus ne tik puslapyje, bet net ir sakinyje.

14. Gramatinės santrumpos vartojamos tokios, kokios susiformavo lingvistiškai tyrinėjant semitų, baltų ir kitas kalbas. Į griozdiškas (daugiareikšmes priklausomai nuo išdėstymo sintaksės) Strongo santrumpas neatsižvelgiama.

15. Atliekant analizę, leksinė reikšmė (žodyninis vertimas) rašoma reguliariu šriftu, o gramatinė (santrumpos) – italiku. Atverstos knygos kairėje pusėje pakartojamo teksto eilutėje bei po ja esančioje gramatinėje eilutėje morfemos atskiriamos brūkšneliais (-), kur tai įmanoma ar reikalinga (paradigminės galūnės neatskiriamos). Elizijos atveju vietoj brūkšnelio vartojamas pliusas (+, pvz., ’ήκου- aiškinama Pi+girdėti-, kur Pi reiškia „istorinio laiko“ augmentą ’ε- t.y. ’ε+’άκου-). Asigmatinio aoristo ar imperfekto atvejais vietoj Pi (praeteritum) rašoma tiesiog Ao (aoristas) ar Ip (imperfektas), nors neretai aiškumas reikalauja palikti Pi, o Ao arba Ip rašyti gramatinėje formulėje po leksinės reikšmės (žodyninio vertimo). Perfekto atveju, kada teksto eilutėje (viršutinėje) brūkšneliu išskiriami arba pakartotas inicialinis formos dėmuo, arba augmentas, po jais gramatinėje eilutėje (apatinėje) nurodoma Pf (perfektas) arba Pq (pliuskvamperfektas) su atitinkamais atskyrimo brūkšneliais.

16. Daugelyje paralelinio vertimo leidinių gramatinė žodžio charakteristika nurodoma prie kiekvieno žodžio. Pasirinktas leidinio formatas šito neleidžia net ir protingumo ribose sumažintu šriftu. Todėl dėl vietos stokos ne visos gramatinės formos yra pažymėtos:
1) labai taupi santrumpa Noa (nominativus-accusativus neutrii, bevardės giminės vienoda vardininko ir galininko forma) savaime žymi bevardę giminę, bet esant pakankamai vietos, Ne (neutrum) gali būti nurodoma;
2) jei nuosaka nenurodyta, tai indikatyvas (Id), kaip numatytoji nuosaka;
3) numatytoji At (activum, veikiamoji) rūšis irgi nurodoma esant pakankamai vietos, tačiau medialinė (Md) ir pasyvinė (Pa) rūšys nurodomos visada;
4) gali būti nežymima gretimose eilutėse esanti arba labai dažnai pasikartojanti ir savaime suprantama forma (tada verčiamas žodis pateikiamas ne žodynine, bet kontekstine gramatine forma);
5) daugeliu atvejų kalbos dalys aiškios iš vertimo;
6) artikelio gramatinė forma aiški iš juo apibrėžiamo žodžio, todėl nurodoma pradiniuose teksto vertimo puslapiuose, o toliau tik ten, kur riba tarp artikelio ir rodomojo įvardžio neaiški, arba kur greta sueina skirtingus žodžius apibrėžiantieji artikeliai;
7) kartais gali būti pažymėta vien tik apibrėžiančiojo arba tik apibrėžiamojo žodžio forma. Todėl gramatinė analizė nėra pilna, bet tik orientacinė, padedanti Skaitytojui suvokti graikiško teksto struktūrą.

17. Jei priešdėlinė forma yra įprasta, o nepriešdėlinė nepasitaiko, nėra būtina visada išskirti priešdėlį: ’απολήται (nebūtina visur ’απ-ολήται).

Leksinė analizė, morfologinės ir sintaksinės reikšmės atskyrimas

18. Atskirta nuo pažodinio vertimo analizė yra konkrečiam atvejui pritaikyta gramatika ir žodynas, kuris pagal sutarimą pateikiamas taip, kad Skaitytojas lengviau atpažintų tos pačios šaknies žodžius. Todėl stengiamasi, kad analizuojant tekstą gramatiškai, visur tas pats graikų žodis būtų pateiktas tik su kuria nors viena sąlygine reikšme. Paprastai tai yra pirmą kartą pasitaikiusi (nesvarbu, „pagrindinė“, ar ne) arba bendriausia reikšmė (išimtys: veiksmažodis ‘ίστημι verčiamas dvejopai – arba statyti, arba stoti / stovėti, žodis αυτός, verčiamas arba jis, arba pats, save, ’`η verčiama ar ir nei, veiksmažodis ’απoκρίνω nurodomas nuo reikšmės skirti, ne antrinės teisti, bet κρίνω pateikiamas tik teisti nenurodant skirti). Toks žodžio verτimas gramatinėje analizėje yra tarytum žodžio simbolis, padedantis per kompiuterinę paiešką labai greit surasti visus tos pačios šaknies žodžius.
Gramatinės analizės skyriuje žodžio darybai trumpiausiai parodyti nevengiama nevartojamų „neologizmų“ (pvz., prijuostinti „juosti prijuoste“).
Priešdėlinėje veiksmažodio formoje visada nurodoma tik šaknies reikšmė, o tai padeda suvokti ir atpažinti pasikartojančių veiksmažodžio priešdėlių (preverbų) reikšmes.
Tiek žodžių, tiek preverbų reikšmių įvairovę Skaitytojas atranda konkrečiose pažodinio vertimo vietose. Taigi gramatinė analizė yra pažodinio vertimo pamatas, o pažodinis vertimas yra filologinio vertimo pamatas.

19. Sudarytojas nėra klasikinių kalbų specialistas ir laiko save laisvu nuo tradicinio reikšmės ir formos suplakimo teksto aprašuose. Juk teksto analizė pateikiama vertimui paaiškinti, bet ne gramatikai dėstyti. Graikų veiksmažodžio formų ir reikšmių santykis be galo sudėtingas, dažnai formos, turinčios formalius pasyvo požymius neatitinka pasyvinės reikšmės, t.y. sintaksiškai nesama laukiamos subjekto ir objekto konversijos. Be to, panašūs atvejai gali pasitaikyti tik dalyje to paties veiksmažodžio temporalinių formų. Tačiau įprasti teksto aprašai orientuojasi į formalius veiksmažodžio požymius, net nesvarstant, kokia yra sintaksinė reikšmė šiuo ar kitu konkrečiu atveju. Tuo labai pasižymi Bible Hub interneto resursas, varojantis tokias definicijas, kaip pvz., ’εβαπτίζοντο Mt 3:6 Verb - Imperfect Indicative Middle or Passive - 3rd Person Singular. Kyla klausimas: negi medialinė ir pasyvinė rūšys pasitaiko vienu metu? Tikrai, gramatinė forma gali reikšti ir vieną, ir kitą, bet ar aprašoma gramatika, ar tekstas, kur šioje vietoje tik arba viena, arba kita! Tokių pavyzdžių apstu, visur, kur tik yra Md/Pa. Tačiau kuri rūšis pasirodo konkrečiu atveju, kodėl nenurodoma konkreti reikšmė? Klasikiniai gramatiniai aprašymai be skrupulo nurodo čia veikiamąją rūšį pagal... formą! Bet ar gramatinis aprašymas neturi būti pritaikomas prie konkretaus atvejo tekste?
Tikslindamas tradicinio gramatinio apibrėžimo ir konkretaus atvejo atitikimus sudarytojas arba rašo įprastas definicijas kabutėse „“, pvz., „pasyvo“ be subjekto–objekto konversijos, arba pasiūlo savo apibrėžimą su šauktuku !. Itin aiškiūs atvejai pabraukiami, pvz., medialinės kilmės formanto „Pa“ -θη, kada medialinė reikšmė yra išlikusi akivaizdžiai: Md! Kas dėl įprasto žymėjimo MdPa (mediopasyvas), šitaip rašoma tik retais neaiškiais atvejais, kada galimos abi reikšmės.
Sudėtinga veiksmažodžio formų raida paskatino norus atvaizduoti jos rezultatą konkrečios reikšmės sakinyje sąskaita, o tai veda prie tokių anekdotinių apibrėžimų, kaip Pf „At“ ’απόλωλα „aktyvus su medialine reikšme“, kurį pateikia Wiktionary interneto resursas Category: Ancient Greek Verbs žr. – veiksmažodžio ’απόλλυμι lentelę Perfect. Juk toks pasakymas tas pats, kaip dramblys žirafos reikšme.
Todėl panašiais atvejais šiame leidinyje net ryžtasi rašyti tradicinį „At“ (veikiamoji rūšis) kabutėse, pvz., prie akivaizdžiai medialinės reikšmės ’εκάθισαν atsisėdo Mt 23:2, formaliai gautos nuo kauzatyvinio veiksmažodžio καθίζω.
Sintaksinę reikšmę būtina nurodyti tokią, kokia yra tekste. Nelaikydamas savęs įpareigotu kartoti svetimų absurdų, sudarytojas net pasimeta iš nevilties prie „pasyvo“ ’επεμελήθη (-θη bent istoriškai yra medialinės reikšmės forma) Lk 10:34 nurodydamas objektinę refleksyvizaciją RxObjectAo3S.

PASTABA. Šio darbo tikslas – kanoninių Evangelijų raida, todėl ir gramatinis nagrinėjimas skirtas redakcijų variantams parodyti, bet ne koine kalbos savybėms. Todėl prieš pat pradedant, kreiptasi į Vilniaus universiteto klasikinės filologijos katedrą siūlant prisidėti būtent prie kalbos analizės su visa tam tenkančia atsakomybę. Juk sudarytojas nėra graikų kalbos specialistas. Deja, į tai nesureaguota: net negauta jokio atsakymo.

Nestle-Aland Vakarų ir Konstantinopolio patriatchato Rytų NT redakcijų palyginimas

20. Nešališką evangelinių tekstų analizę apsunkina tikybiniai įsitikinimai, taip pat pagarsėjusių tyrinėtojų ideologinės pozicijos ir sąmoningi tikslai, mūsų epochoje nė kiek nenusileidžiantys ateistinei propagandai (dėl mokslo pažangos net ir pranokstantis ją) buvusiame sovietų bloke. Pažanga klasifikuojant rankraščius ir jų grupes pasirodė nepajėgi išspręsti ginčą tarp tikybinio ir ateistinio požiūrio į teksto kilmę. Tačiau nenuginčijamas faktas, kad skirtumų tarp rankraščių gausa toli pranoksta ne tik vėlesniais laikais atrinktus Korano tekstus, bet ir ikimasoretinės hebrajiškos Biblijos variantus. Vien tai verčia ieškoti ne formalaus paraidinio autentiškumo, bet vidinio loginio nuoseklumo: kur Kristui priskiriami pasakymai atitinka ar neprieštarauja Toros teiginiams, o kur priešingi (plg. Įst 23:19, Mt 19:21 ir pagyrimą už palūkanavimą Mt 25:21,23). Formalaus lyginimo bejėgiškumui parodyti čia yra pateikti gausūs skirtumai vien tarp Neatle-Alland ir Konstantinopolio patriarchato leidinių. Su tam tikra subjektyvumo rizika paraštės stulpelyje neesminiai (žodžių tvarkos, dialektiniai, kt.) skirtumai pabraukiami, esminiai – nepabraukiami.

Darbo tikslas

21. Šio darbo tikslas nėra bergždžia polemika su „teologais“ ateistais, Bartu Ehrmannu ar „Jesus Seminar“. Chronologinis įvykių nagrinėjimas loginio nuoseklumo metodu (žr. aukščiau 2 apie graikišką antisemitizmą) yra tik priemonė tikriems Kristaus posakiams identifikuoti.

← atgal